Lietuvių 
Русский Empatija
Ypatingas būdas suvokti ir suvokti kitų žmonių psichologines būsenas. Pažodžiui empatija reiškia „jausti“ kitame žmoguje – priešingai nei užuojauta, tai yra „užuojauta“. Empatijos terminas siekia XIX amžiaus estetiką ir psichologiją, kai empatija reiškė objekto supratimo ir paaiškinimo būdą, pagrįstą motorine imitacija ir išvadomis iš savo kinestetinių pojūčių stebėjimų.
Atrodo, kad gebėjimas užjausti yra susijęs su priešžodinės motinos ir vaiko sąveikos raida, kai norai ir poreikiai sutampa su reakcijomis į juos. Tokių sutapimų galimybė yra esminė analitinės praktikos sąlyga. Analitinėje situacijoje empatija yra „laisvai sklandančio dėmesio“ ir analitiko išvystytos autonomijos, kuri yra svarbi jo darbo „aš“ sudedamoji dalis, rezultatas. Verbalinė ir neverbalinė paciento veikla, jo afektai atliekant analitinį darbą sukelia analitiko rezonansą, taip sakant, paralelines būsenas. Tuomet analitiko savęs suvokimas arba savistaba tampa informacijos apie pacientą šaltiniu. Todėl empatija yra laikinas ir dalinis savęs regresas, suteikiantis lengvai grįžtamąjį tapatinimąsi su analizuojančiu asmeniu ir taip tarnaujantis analitiniam procesui. Empatija gali pasireikšti nesant žodinio bendravimo ir supratimo; tokiomis sąlygomis ji pasireiškia kaip reakcija į analitinių santykių praradimo patirtį.
Empatija yra iš anksto sąmoningas, automatinis ir „tylus“ procesas. Jis egzistuoja kartu su kitais, objektyvesniais informacijos apie paciento jausmus ir elgesį gavimo būdais. Norint pasiekti visišką analitinį supratimą, tiesioginiai, empatiški įspūdžiai turi būti koreliuojami ir integruoti su kita informacija. Taigi, empatija apima daug komponentų – afektinių, pažintinių ir loginių – kurie sąveikauja ir sudaro analitinės gydymo pagrindą.
Empatija nepakeičia perdavimo ir pasipriešinimo analizės, nors ji gali suteikti informacijos apie šiuos procesus. Jis yra gana neutralus ir neturi sprendžiamojo komponento, priešingai nei susiję gailestingumo ir užuojautos reiškiniai, nuo kurių jis turi būti griežtai atskirtas. Užuojauta ir užuojauta neturi objektyvumo, apima pernelyg didelį tapatinimąsi ir dažnai sukelia išsivadavimo fantazijas. Empatija, kartu su kitais analitinio stebėjimo ir supratimo metodais, gali tapti vienu svarbiausių kontratransferijos šaltinių.
Psichoanalitinės Aš psichologijos požiūriu (Kohut, 1959), empatija reiškia adekvatų paciento jausmų ir poreikių suvokimą ir atsakymą į juos. Apskritai psichoanalizė mano, kad empatija yra sutelkta į paciento vidinį pasaulį. Todėl tarp analitikų įprasta kalbėti apie empatinius supratimo, interpretavimo ar įsikišimo komponentus, nekeliant empatijos į pagrindinio analitinės technikos principo rangą.