Lietuvių 
Русский Galimybė atlikti analizę
Sąvoka, nurodanti sprendimus apie paciento pasirengimą ir tinkamumą psichoanalizės terapijos metodui. Analizės prieinamumo kriterijai, pagrįsti besivystančiomis teorinėmis ir techninėmis koncepcijomis, laikui bėgant keitėsi ir skiriasi nuo analitiko iki analitiko. Iš pradžių analizės prieinamumo apibrėžimas buvo grindžiamas diagnostiniais kriterijais: tinkamais analizei pripažinti asmenys iki penkiasdešimties metų, sergantys pernešimo neurozėmis (isterija, fobijomis, obsesiniais-kompulsiniais sutrikimais). Vėliau, tobulėjant ego psichologijai ir ypač idėjoms apie įvairius gynybos mechanizmus, analizės ribos ėmė plėstis iki tiek, kad kai kurie analitikai manė, jog nėra jokių kliūčių psichoanalizės taikymui pacientams, turintiems sunkių charakterio sutrikimų. priklausomybės nuo narkotikų, iškrypimai, narcisistiniai sutrikimai, ribinės būsenos ir net psichozės. Tačiau esant ypač ūmiems sutrikimams, būtini klasikinės analizės technikos pakeitimai.
Šiuo metu dauguma analitikų apie paciento analizės prieinamumą sprendžia remdamiesi visos jo asmeninės organizacijos ir gyvenimo situacijos vertinimais. Tai, be kita ko, apima psichikos aparato (Id, Ego, Superego) vientisumą ir brandumą bei įvairias jo funkcijas, taip pat analizuojančiojo motyvaciją, susijusią su terapija. Kartu svarbu, kad paciento kančių sunkumas pateisintų tokios intervencijos rimtumą ir kad paciento noras gydytis nebūtų oficialių institucijų spaudimo ar neteisėtos šeimos narių įtakos rezultatas.
Reikalavimai, kuriuos pacientui kelia psichoanalitinis procesas, apima gebėjimą laisvai bendrauti, norą paaukoti reikiamą laiką ir pinigus, toleranciją nusivylimui, gebėjimą sudaryti terapinį aljansą (padėti įveikti su perkėlimu susijusius regresinius išgyvenimus), tolerancija nerimui ir kitiems stipriems poveikiams be vėlesnio atsitraukimo ar vaidinimo. Ne mažiau svarbi yra analitiko patirtis, jo gebėjimas empatiškai, jo gebėjimas be reaktyvaus kontratransferavimo ištverti intensyvius emocinius tarpasmeninius išgyvenimus, kurių dalyvis jis yra. Ši taisyklė tuo fundamentalesnė ir svarbesnė, kuo gilesnės yra analizuojamo paciento problemos.
Kai kuriems pacientams klinikinio vaizdo apraiškos, asmenybės bruožai ir gyvenimo situacijos pobūdis rodo, kad šiuo metu analizė bus nesėkminga. Norint pasiekti stabilų, veiksmingą perkėlimą, būtina pakankamai diferencijuoti save ir objektus. Todėl analizės kontraindikacijos yra neadekvatus tikrovės įvertinimas dėl magiško mąstymo arba tokių primityvių gynybos mechanizmų, kaip projekcija, atmetimas, perdėtas idealizavimas ar devalvacija, panaudojimas; ryškūs savidestruktyvūs ar destruktyvūs polinkiai, sadistinis ar nusikalstamas elgesys. Trūksta vietos analizei arba labai apsunkina paciento bloga fizinė būklė, pvz., fizinis negalėjimas dalyvauti seansuose arba skubios medicininės problemos, pvz., chirurgija. Be to, tam tikri nuspėjami paciento neurozės ar charakterio bruožai (pavyzdžiui, ryškūs bausmių polinkiai, nevaldomas impulsyvumas, patologinė apgaulė, didžiulis nerimas, nenumaldomas pasipriešinimas gydymui) tinkamu intensyvumu gali blokuoti ar net nutraukti analizę.
Dėl daugelio veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti, analitikai nesutaria, koks analizės prieinamumo vertinimo metodas yra optimalus. Praktikoje taikomi įvairūs metodai: vienas ar du nestruktūrizuoti užsiėmimai, keli užsiėmimai, klausimai, kuriais siekiama atskleisti tam tikrą anamnestinio pobūdžio informaciją, bandomosios analizės laikotarpis ar net parengiamosios psichoterapijos laikotarpis (ypač rimtų problemų turintiems pacientams).
Galimybę atlikti analizę galima patikrinti tik gydant pakankamai ilgai, kad pacientas turėtų galimybę vėlesniems pokyčiams: jis turi reaguoti į analitiko atskleidimą ir interpretaciją apie atsparumo požymius, jis turi sukurti perkėlimą ir, kaip taisyklė, ryškus perkėlimo neurozė, jis turi pasiekti patenkinamesnį nesąmoningo konflikto sprendimą, modifikuoti perkėlimą taip, kad jis nesimaišytų su tikrove ir gyvenimo poreikiais, ir turi sukurti nuolat besikeičiantį introspektyvinį procesą.