Deprecated: explode(): Passing null to parameter #2 ($string) of type string is deprecated in /home/virtwww/w_psychol-pro_b8a76051/http/libraries/vendor/joomla/application/src/Web/WebClient.php on line 406 Priklausomybė - Psichologinė pagalba – Asta Launagaitė

ŽODYNĖLIS

Priklausomybė

Polinkis pasikliauti kitu siekiant pasitenkinimo ir (arba) prisitaikyti. Nors priklausomybė gali turėti normatyvinį poveikį vystymuisi ir yra išgyvenama kaip poreikis, ji paprastai yra menkinanti, o tai rodo, kad yra perdėtas arba netinkamas amžius pasikliauti kitu.

Pernelyg priklausomybė dažniausiai pasireiškia asmenims, turintiems „oralinį priklausomybę“ ir narkomanams. Kai kurie iš ūmiausių sutrikimų daugiausia yra pagrįsti normalios priklausomybės trūkumais. Autistinės, šizoidinės ir kai kurios ribinės būsenos atsiranda dėl katastrofiškai nepakankamo prisirišimo prie objekto. Antisocialus pobūdis taip pat gali būti pagrįstas ankstyvų objektų santykių atsisakymu ir infantiliu meilės ir apsaugos poreikiu. Vaikų simbiotinėse psichozėse priklausomybė yra per didelė, o tai trukdo normaliam atsiskyrimo-individualizavimo procesui.

Priklausomybė turi didelę normatyvinę įtaką psichinės organizacijos raidai. Freudas atkreipė dėmesį į jo svarbą libido pasitenkinimui, sveiko prisirišimo prie daiktų formavimui, Aš ir Superego vystymuisi; jis taip pat pažymėjo jos ryšį su nerimu, religiniais įsitikinimais ir neurozių išsivystymu. Mahlerio (1963) žodžiais tariant, „motinos libidinis prieinamumas, susijęs su emocine vaiko priklausomybe, prisideda prie optimalaus įgimto vaiko potencialo atsiskleidimo“ (p. 322). Parence ir Saulius (1971) pripažįsta, kad priklausomybė yra normalus žmogaus egzistencijos, psichinio vystymosi ir objektų santykių aspektas. Jų nuomone, priklausomybės įtaka ypač ryški toms gyvų būtybių rūšims, kurioms gimus būdinga nepilna psichofiziologinė diferenciacija. Individo nebrandumas ir bejėgiškumas motyvuoja ir patvirtina objekto poreikį. Šio determinanto reikšmė asmeniniam tobulėjimui tokia didelė, kad Anna Freud (1963) pasiūlė tokią raidos kryptį: „nuo priklausomybės iki pasitikėjimo savimi ir suaugusiųjų objektų santykių“. Pagrindinis dalykas šiame procese yra objektinių santykių internalizavimas, per kurį vaikas gauna paramą iš išorės. Kuo labiau patenkinami objektų santykiai ankstyvoje vaikystėje, tuo stabilesnė objekto kateksė, o tai veda į libidinę „vidinę atramą“ ateityje. Tačiau priklausomybė išlieka visą gyvenimą, o daugelis patologinių būklių, kuriose ji vaidina pagrindinį vaidmenį, atsiranda dėl nepatenkinamų, iškreiptų ar nesėkmingų žmonių santykių. Šiais ir kitais atvejais priklausomybę nuo objektų gali pakeisti priklausomybė nuo psichinių atstovų, tokių kaip pereinamieji objektai, religinės idėjos ar socialinės institucijos.