Deprecated: explode(): Passing null to parameter #2 ($string) of type string is deprecated in /home/virtwww/w_psychol-pro_b8a76051/http/libraries/vendor/joomla/application/src/Web/WebClient.php on line 406 Isterija - Psichologinė pagalba – Asta Launagaitė

ŽODYNĖLIS

Isterija

Neurozių klasė, žinoma nuo Hipokrato laikų ir senovėje priskiriama gimdos ligoms (histeronai). XIX amžiaus pabaigoje Janet ir Charcot atkreipė medikų dėmesį į isteriją. Charcot įtakoje Freudas kartu su Breueriu pradėjo tirti psichinius isterijos mechanizmus. Tyrimo metu jis atrado nesąmoningą fantaziją, konfliktą, represijas, identifikavimą ir perkėlimą, o tai pažymėjo psichoanalizės atsiradimą. Isterinius simptomus Freudas aiškino kaip užslopintų seksualinių prisiminimų ir fantazijų, kurios virto kūno simptomais, rezultatu.

Freudas psichoneurozes suskirstė į dvi kategorijas – isterinę neurozę ir obsesinę neurozę. Jis jas skyrė nuo nerimo neurozės, manydamas, kad pastarosios fiziologinis pagrindas yra nesėkminga seksualinė praktika; psichoneurozės, jis laikė psichine prigimtimi ir siejamas su ankstyvos vaikystės konfliktais. Freudas taip pat išskyrė dvi isterijos rūšis – konversijos isteriją ir baimės isteriją. Abiem atvejais pagrindinis bruožas yra gynyba nuo Edipo konflikto per represijas. Atsivertimo isterijoje pacientas bando susidoroti su psichiniu konfliktu, paversdamas jį kūno simptomais arba atsiribodamas; baimės isterijoje ego neįveikia baimės, nepaisant obsesinių ir, svarbiausia, fobinių mechanizmų.

Šiuo metu baimės isterija dažniausiai vadinama fobine neuroze arba mišria psichoneuroze.

Konversijos isterijai būdingi: 1) kūno simptomai, įvairaus pobūdžio ir susiję su psichinėmis funkcijomis bei reikšmėmis, o ne su anatominiais ir fiziologiniais sutrikimais; 2) išorinis emocinis abejingumas (la belle indifference – „gražusis abejingumas“) tariamam simptomų sunkumui; 3) epizodinės psichinės būsenos (vienos arba kartu su aukščiau išvardytais simptomais), vadinamos isteriniais priepuoliais. Pastarieji apima tam tikrų psichinių funkcijų atsiribojimą, kuris nepažeidžia sąmonės sferos arba atmeta normalaus sąmoningumo galimybę, o tai sukelia tokius sutrikimus kaip asmenybės skilimas, somnambulizmas, bendra amnezija ir kt. Neretai isteriški priepuoliai išreiškiami sudėtingomis fantastinėmis istorijomis, kurias galima analizuoti taip pat, kaip ir sapnų elementus; abu reiškiniai yra iškraipymų, atsirandančių dėl mechanizmų, kuriuose dalyvauja pirminis procesas, produktai.

Konversijos isterijos kūno simptomai gali būti motoriniai, sensoriniai ar visceraliniai reiškiniai: anestezija, skausmas, paralyžius, tremoras, kurtumas, aklumas, vėmimas, žagsėjimas ir panašiai. Jie atitinka klaidingas idėjas apie ligą, o ne anatominę ir fiziologinę tikrovę. Tuo pačiu metu – ir nepaisant afektinės reakcijos, neadekvačios akivaizdaus simptomo sunkumo – isteriški pacientai yra įsitikinę, kad simptomai atitinka tikrą kūno ligą.

Isterinių simptomų atsiradimas yra susijęs su konfliktų, susijusių su psichoseksualinio vystymosi edipiniu periodu, pabudimu. Pagrindinis pavojus yra kraujomaišos objekto troškimas. Be to, kaip parodė Freudas, tam tikroms isterijos rūšims didelę reikšmę turi pregenitaliniai, ypač oraliniai konfliktai. Pagrindinės gynybos formos yra represijos, regresija ir identifikavimas, dėl kurių atsiranda atskirti kūno ir emociniai simptomai, kurie veikia kaip iškreiptas pakaitalas ir kompromisas pirminiam vaikiškam seksualiniam pasitenkinimui.

Taigi simptomai reiškia konkrečių nesąmoningų fantazijų, atsiradusių kaip kompromisas konfliktuose tarp nerimą keliančių instinktyvių troškimų ir apsaugos nuo šių troškimų, išraišką „kūno kalba“. Sindromai yra individualūs, o analizė rodo, kad juos istoriškai sąlygoja specifinė užslopinta praeities patirtis. Simptomo pasirinkimas (įskaitant pažeistą organą ar kūno sritį) daugiausia grindžiamas nesąmoningos fantazijos turiniu, srities erotogeniškumu, ankstyvu identifikavimu ir organo gebėjimu simbolizuoti susijusias jėgas. Šie simptomai yra puikus „represuotųjų sugrįžimo“ pavyzdys – juose vėl suaktyvėja ir instinktyvus troškimas, ir gynyba nuo jo. Su simptomu susijusi liga ar nepriteklius išreiškia mazochistinę bausmę už dalinį uždraustų fantazijų patenkinimą.

Edipaliniai konfliktai taip pat gali turėti įtakos isteriško charakterio formavimuisi. Tokios charakterio struktūros žmonės yra teatrališkai demonstratyvūs, koketiški, nestabilios nuotaikos, linkę vaidinti edipines fantazijas, tačiau kartu bijo seksualumo ir santūrūs savo veiksmuose.

Psichoanalizė yra pasirinktas isterijos gydymas; gydymo sėkmės prognozė yra nuo geros iki palankiausios.

Freudas ir Breueris savo ankstyvuosiuose raštuose vartojo terminus „gynybinė isterija“, „išlaikymo isterija“ ir „hipnoidinė isterija“; dabar jie nebenaudojami ir laikomi archajiškais.