Lietuvių 
Русский Normalumas
Sąvoka, naudojama, nepaisant jos dviprasmiškumo, bandant atskirti vadinamąjį sveiką ir patologinį elgesį. Normalumo apibrėžimų gausybė ir įvairovė įvairiose disciplinose sukelia sąvokų painiavą, kuri labai apsunkina šios sąvokos taikymą psichoanalizės teorijoje ir praktikoje. Statistinės normos skiriasi nuo to, kas reiškia normalumą kaip idealą ar tai, kas turėtų būti. Apibrėžiant normalumą, turi būti sprendžiami arba apeinami vystymosi, kultūros, moralės klausimai (vertybiniai sprendimai). Bandymai apibrėžti normalumą sveikatos požiūriu yra susiję su daugybe problemų, kylančių apibrėžiant sveikatos sąvoką. Hartmannas (1939) bandė išspręsti šią dilemą, siūlydamas, kad sveikata būtų vertinama ne tik kaip ligos ir simptomų nebuvimas, bet ir kaip gyvybiškai svarbus tobulumas. Priėmę šią idėją, psichoanalitikai buvo linkę žiūrėti į visas elgesio apraiškas nuo patologijos iki normalumo arba sveikatos idealo. Tokie bandymai buvo kritikuojami, nes skirtumai tarp patologijos ir normalumo, arba sveikatos, buvo sumažinti iki minimumo.
Normalumas (arba teigiama psichinė sveikata) nustatomas remiantis individo psichinių struktūrų ir funkcijų tyrimu, taip pat jo gebėjimų panaudojimo efektyvumu. Tokie dinamiškai orientuoti tyrimai turi pranašumą prieš grynai statinius, fenomenologinius aprašymus, nes klausimo, ar konkretus reiškinys yra simptomas, sprendimas priklauso nuo jo vietos individo struktūroje ir funkcionavime. Atrodo, kad su tuo susijęs faktas, kad dauguma bandymų apibūdinti normalumą yra stipriai paveikti psichoanalizės.
Manoma, kad psichiškai sveiki asmenys yra santykinai racionalesni ir subalansuoti savo požiūriu ir elgesiu. Adaptyvusis ego veikimas turėtų dominuoti chaotiškuose id varomuose, tačiau šis dominavimas neturėtų būti išreikštas iki galo. Turiu pripažinti neracionalų kitų psichinės veiklos formų pobūdį ir kontroliuoti jas, tačiau tuo pat metu turėti galimybę jas panaudoti vystymuisi. Taigi psichoanalizės tikslas yra susijęs su tuo, kas idealia normalumo prasme vadinama sveikata. Hermannas Nunbergas (1954) manė, kad psichoanalizė turėtų padėti padidinti id energijos mobilumą, superego toleranciją, išlaisvinti save nuo nerimo ir pagerinti sintetines savęs funkcijas. Normalumo apibrėžimas, Anna Freud (1965) pabrėžė, kad aš turėtų pasiekti didesnę harmoniją tarp ID, Super-I ir išorinio pasaulio jėgų. Ernestas Jonesas (1931) manė, kad psichologinė norma reiškia ne tik protinės veiklos efektyvumą, bet ir laimę bei teigiamus socialinius jausmus. Visas šias sveikatos arba normalumo ypatybes išreiškia Freudo tezė: „Kur buvo, ten aš turiu tapti“.
Hartmann (1964) teigė, kad dalis psichinės energijos iš pradžių nėra paskatų energija, o nuo pat pradžių priklauso Aš, atlieka savo funkcijas kaip tarpininkas tarp psichikos jėgų ir aplinkos. Tačiau vėliau (1982 m.) Brenneris užginčijo šią pirminės savarankiškos autonomijos ir sferos be konfliktų sampratą. Jis cituoja klinikinius įrodymus, kad konfliktai yra visur ir kad sėkmingi, prisitaikantys kompromisų dariniai, net jei juose yra tam tikrų konfliktų, yra psichinės sveikatos požymis.
Pasiekti visišką žmogaus motyvacijos harmoniją abejotina; Turint omenyje šį įspėjimą, sveikatą galima apibrėžti pagal tai, kaip dažnai elgesys grindžiamas optimalia pusiausvyra. Šią pusiausvyrą palaiko sėkmingas id instinktyvių potraukių derinys ir pozityvi orientacija į ego idealą.Psichologinė pusiausvyra visada nestabili, tačiau kuo stipresnis ego funkcijų stiprumas, tuo pastarasis sėkmingesnis. susidoroja su id ir superego standumo reikalavimais.
Vystymosi požiūriu reikia pripažinti, kad daugelis asmenų, kurie neturi pakankamai pusiausvyros, dar negali būti laikomi nukrypimais ar psichikos ligoniais. Vaikams ir paaugliams būdingos savybės, kurios suaugusiems būtų laikomos patologinėmis. Suaugusio žmogaus disbalansas gali sukelti regresiją, o vystymosi neužbaigimas lemia vaikystės labilumą. Taigi psichiškai sveiką vaiką galima apibūdinti kaip būtybę, kurios progresas netrukdomas ir bus baigtas taip, kaip jai palankus biologinis brendimas.
Vystymosi metu kyla konfliktų, nes sunku suderinti instinktyvius poreikius ir norą įtraukti kultūrinės aplinkos teikiamas vertybes. Potraukis gali būti per stiprus, o aplinka per griežta. Šiuo atveju kylantis nerimas gali gerokai apsunkinti savęs suvokimą ir vertybinius sprendimus.Esant tokiai situacijai, lankstus prisitaikymas prie konfliktų turėtų būti laikomas sveiku ar normaliu, jei reakcija apsaugo esminius instinktyvius poreikius, leidžia individui atlaikyti būtinus nusivylimus ir nerimą ir leidžia netrukdomai judėti link brandaus prisitaikymo. Mechaninis prisitaikymas nelaikomas psichinės sveikatos požymiu. Laisvas aloplastinis prisitaikymas leidžia laikinai atitrūkti nuo realybės, jei tai būtina norint geriau įvaldyti save. Prisitaikymas taip pat reiškia galimybę pasirinkti ar sukurti naują aplinką. Taigi psichoanalitinis normalumo apibrėžimas turi apimti ir gebėjimą transformuoti savo elgesį ir aplinką.
Freudas (1937) pažymėjo, kad psichoanalitinio gydymo rezultatus gali riboti konstituciškai nustatytas potraukio intensyvumas, kūdikių traumos sunkumas ir su gynyba susijusių ego pokyčių lygis. Atsižvelgiant į šių apribojimų galimybę, tikslas psichoanalitinė terapija yra sustiprinti ego ir padaryti jį labiau nepriklausomą nuo super-Aš, išplėsti jo apimtį ir organizaciją, kad būtų galima susidoroti su naujomis id dalimis. Šios savybės taip pat apibūdina normaliai besivystančios asmenybės psichinį gyvenimą.