Lietuvių 
Русский Naktinis teroras
Sapnavimas yra normalus regresinis psichofiziologinis miego reiškinys, vykstantis 90 minučių ciklais. Sapnavimas apibrėžiamas „greito akies judėjimo“ (REM) ypatybe, atsirandančia pirmoje miego stadijoje. Vaikų miegas ilgesnis nei suaugusiųjų; bent 50 % vaiko nakties miego užima REM fazė ir sapnavimas. Šioje fazėje yra varpos erekcija ir klitorio užpildymas krauju; ši savybė naudojama atskirti organinę ir psichogeninę impotenciją.
Nerimastingus sapnus gali lydėti pabudimas REM fazėje, o jų turinys neprisimenamas. Nerimasis pabudimas iš miego būsenos gali įvykti bet kurioje iš stadijų. Sapnus, kurie sutrikdo 4 miego stadiją, dažnai lydi somnambulizmas, kalbėjimas per miegus, naktinis siaubas (pavor nocturnus) ir retai prisimenami. Svajonių užmiršimą lemia ir fiziologinės savybės (reikalingas neatidėliotinas dėmesio atstatymas), ir psichologiniai veiksniai (represijos, pasipriešinimas, cenzūra). Pamiršti sapnai gali būti prikelti tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, psichoanalizė ir hipnozė.
Svajonių interpretacijoje Freudas nagrinėja paslėpto ar latentinio turinio, slypinčio sapnuose, fenomeną. Bandymai įsiskverbti į šio reiškinio esmę atvedė Freudą prie svarbiausių teorinių savo koncepcijos apibendrinimų. Kiti tyrinėtojai mano, kad sapnas yra vienas iš konflikto sprendimo būdų – traumuojančių, tiek realių, tiek vaikystėje patirtų išgyvenimų tyrimas ir įveikimas su jais. Sapnas taip pat laikomas ypatinga informacijos įsisavinimo forma, padedančia susidoroti su emocinėmis problemomis.
Mąstymo procesai ir afektai sapnuose vaizduojami vaizdine arba, daug rečiau, klausoma forma; gali pasireikšti ir kiti jutiminio suvokimo modalumai – lytėjimo, uoslės, skonio ir motorikos. Freudo požiūriu, sapnavimas ir sapnavimas yra sapnavimo darbo rezultatas – psichologinis procesas, kuriam būdingi archajiški mąstymo būdai, ypač poslinkis, kondensacija ir pakeitimas, kurie prisideda prie latentinio turinio pavertimo aiškiu sapnu. Kiti du sapno kūrinio elementai, vaizdinis ir simbolinis vaizdavimas, yra minčių pavertimo jausmingais (jusliniais) simboliais ir vaizdais procesas. Ir, galiausiai, antrinis apdorojimas – tai skirtingų sapno vaizdų ir elementų sujungimas ir vieno nuoseklaus turinio (siužeto, veiksmo) sukūrimas. Kartais nebūna perdirbimo, o tada sapnas pasirodo kaip atskirta, suplyšusi ar įmantriai persipynusi vaizdų ir frazių serija.
Aiškus sapno turinys yra tai, ką pabudęs individas gali atsiminti: tarpusavyje susijusius vaizdus, kalbą, juslinių ir emocinių komponentų turinį, taip pat jų formalius aspektus, įskaitant padalijimą į atskirus segmentus, sapnų komentarus ir kt. Sapnus per vieną naktį ar tą patį miego periodą sieja vienas ir nuoseklus mąstymo darbas; pavyzdžiui, vieno konflikto sprendimas veda į kito sapno problemą arba tas pats konfliktas tęsiasi per naktį.
Sapno formavimosi procesas dažniausiai vertinamas taip: regresijos, motorinės sferos atsipalaidavimo ir sąmoningos bei nesąmoningos cenzūros įtakoje atgyja archajiškos mąstymo funkcijos, pasireiškiančios sapno darbo forma naudojant pirminius mąstymo procesus. . Svajonių kūrinys, sąveikaudamas su vaikystės potraukių, gynybos ir su jais susijusių konfliktų išvestiniais, taip pat su šiuo pagrindu kylančiomis idėjomis, formuoja vizualius vaizdinius (sapnus), kurie pakeičia miego metu generuojamas mintis.
Dienos likučiai arba provokuojantys dirgikliai yra tiesioginiai sapno formavimosi medžiagos šaltiniai (ty šaltiniai nekenksmingų dienos turinio elementų pavidalu). Jei praėjusių kelių dienų įvykiai, įspūdžiai, suvokimai, mintys, idėjos ir jausmai sapne pasirodo kaip nesvarbūs, tai jų prasmės reikia ieškoti giliai užgniaužtuose ankstyvos vaikystės potraukiuose, troškimuose ir konfliktuose. Likusi dienos dalis asocijuojasi su nesąmoningais vaikystės troškimais ir erotinio bei agresyvaus pobūdžio troškimais, taip užmaskuojant infantilius impulsus, skatinančius sapno formavimąsi. Prie šios maskuotės pridedamas iškraipymo procesas (įskaitant perdirbimą), kurį sukelia svajonių darbas.
Sąvoką „miego ekranas“ įvedė Bertramas Lewinas, norėdamas apibūdinti sapnus, kurie neturi aiškaus ir atpažįstamo vaizdo turinio. Tokie sapnai yra „aiškus“ arba „tuščias“ fonas, nebūtinai suvokiamas kaip toks ar atgaivinamas atmintyje. Paprastai jie laikomi infantiliais sapnais, simbolizuojančiais motinos ar krūties figūrą. Kai kurie autoriai mano, kad sapno ekranas yra sapno fonas arba matrica; šiame fone atsiranda vaizdinis turinys, taip pat budrumo elementai.
Freudas sapnus pavadino „karališku keliu į nesąmonę“. Didėjanti ego psichologijos svarba ir psichoanalizės proceso problemos prisidėjo prie to, kad sapnų aiškinimas tapo vienu iš svarbiausių analitinės veiklos elementų. Taigi sapnų panaudojimas terapijoje padeda atskleisti nesąmoningas psichinio turinio apraiškas, integruoti vaikystės fantazijas ir pagrindinius polėkius ir galiausiai susieti konfliktus ir gynybą su latentiniu turiniu, kuris atsiranda realiame elgesyje ir perkėlime.