Lietuvių 
Русский Psichozė
Psichikos sutrikimų forma, kuriai būdingas ryškus ego ir libido regresas, lydimas ryškaus asmenybės dezorganizacijos. Psichozės dažniausiai skirstomos į dvi grupes – organines ir funkcines. Organinės psichozės yra antrinis sutrikimas, susijęs su fizinėmis (somatinėmis) ligomis, pavyzdžiui, smegenų sifiliu, navikais, ateroskleroze ir kt. Funkcinės psichozės pirmiausia siejamos su psichosocialiniais veiksniais, taip pat su biologiniu polinkiu joms pasireikšti. Pagrindinės funkcinių psichozių rūšys yra afektiniai sutrikimai (maniakinė-depresinė psichozė) ir mąstymo sutrikimai (šizofrenija ir tikroji paranoja).
Kalbant apie psichozes, ypač šizofreninio tipo, yra didelių skirtumų, susijusių su jų atsiradimo sąlygomis: viena vertus, genetinių ir konstitucinių-neuroendokrininių, somatinių ir metabolinių veiksnių įtaka pripažįstama kaip svarbiausia. kita vertus, ontogenetiniai ir aplinkos veiksniai, veikiantys individą grynai psichologinėje plotmėje. Tačiau neabejotina, kad asmens išgyvenimai ir psichologinės jo reakcijos formos vaidina svarbų vaidmenį psichozinio proceso etiologijoje ir raidoje bei jo simptominėje formoje.
Fenomenologiniu lygmeniu pagrindinės psichozės charakteristikos, priklausomai nuo jos tipo, yra: neįprastas elgesys, kliedesinės emocinės reakcijos, kurių apimtis ir intensyvumas yra neadekvačios, izoliacija ir sunkūs suvokimo sutrikimai bei tikrovės tikrinimo funkcijos. Dažnai taip pat yra suvokimo sutrikimų (ypač haliucinaciniai išgyvenimai), supratimo ir apibendrinimo sunkumai (asociacijų laisvumas ir minčių „blokavimas“), taip pat polinkis į hipochondriją.
Psichoanalitinė Freudo psichozių samprata daro prielaidą, kad tarp psichozių ir neurozių psichinių procesų eigos ypatybių egzistuoja tam tikras pagrindinis bendrumas. Tačiau Freudas pabrėžė reikšmingus šių dviejų tipų psichikos sutrikimų skirtumus. Jo požiūriu, asmenys, kenčiantys nuo psichikos sutrikimų, nesąmoningai užsifiksuoja ankstyvosiose libido vystymosi stadijose, ypač narcisistinėje fazėje. Toks fiksavimas veda į specifinės regresijos formavimąsi, tai yra prie to, ką reikėtų laikyti svarbiausiu psichozės išsivystymo požymiu – prie individo požiūrio į kitus žmones ir objektus pasikeitimo. Psichozės būsenos pacientai kitus pradeda suvokti kaip susvetimėjusius, „nesuprantamus“ ar priešiškus. Toks suvokimas siejamas su idėjomis apie supančio pasaulio, žmonių ir daiktų kaitą ar net nerealumą. Freudas manė, kad tokie simptomai atspindi specifinį paciento atitrūkimą nuo tikrovės ir yra būdingiausias psichozinio proceso bruožas.
Pirmuoju, pradiniu, psichozės vystymosi etapu, paciento idėjos apie kitus žmones ir daiktus smarkiai iškraipomos; libido „išsilaisvina“ ir patraukia patį žmogų, taip sukuriant pagrindą visoms psichozinėms būsenoms būdingiems hipochondriniams simptomams formuotis. Antrojo etapo – atkuriamojo (atvirkštinio vystymosi) – metu pacientas, dažnai dalyvaujant haliucinacinėms ar kliedesinėms konstrukcijoms, bando atkurti objektų reprezentacijas, kad atkurtų kontaktus su išoriniu pasauliu. Tačiau šis „pasveikimas“ yra aiškiai patologinis.
Šiuolaikinė psichoanalizė, remdamasi sukauptais klinikiniais stebėjimais ir atitinkamomis teorinėmis konstrukcijomis, įtikina, kad vėlesnės Freudo sampratos, ypač jo struktūrinė teorija ir saviregresijos samprata, daugumą klinikinių reiškinių gali paaiškinti sėkmingiau nei ankstyvoji libido kateksės teorija. atvirkštinė kateksi. Remiantis šiuolaikinėmis idėjomis, dauguma ego ir superego funkcijų sferos pokyčių esant psichikos sutrikimams yra specifinė gynyba, pirmiausia nukreipta prieš nerimą. Tačiau tuo pat metu vykstantys psichinės veiklos pokyčiai yra tokie masiniai, kad jų pasekmės veda prie objektų santykių irimo, o vėliau ir į atsiskyrimą nuo tikrovės.
Freudas bandė atskirti psichozinius ir neurozinius sutrikimus, remdamasis keliais pagrindiniais bruožais. Neurozė pirmiausia yra uždraustų norų ir poreikių slopinimas, kurie ateina iš id sferos, o vėliau grįžta į sąmonės sferą iškreipta forma (simptomų susidarymas). Psichozių atveju pirmiausia kalbama apie objektų reprezentacijų dekateksį, tai yra apie atitrūkimą nuo tikrovės ir bandymą ją vėl surasti. Taigi neurotiniams sutrikimams būdingas represuotos medžiagos grįžimas į sąmonę, o psichoziniams – atsiskyrimas nuo tikrovės.
Sergant neuroze, pagrindinė „kova“ išsiskleidžia tarp tikrųjų id paskatų ir ego gynybinių procesų; psichozėje situacija yra kitokia – id (ir iš dalies ir superego), įveikdamas ego gynybą, konfliktuoja su varginančia tikrove, konfliktu, kurį įveikti galima tik griaunančių fantazijų ir skausmingos kompensacijos pagalba.
Daugybė klinikinių stebėjimų, ypač tų, kurie buvo gauti tiriant tam tikrų tipų psichozinius sutrikimus, privertė Freudą ir kitus analitikus persvarstyti tokias pagrindines sąvokas kaip libido ir topografinės psichikos sritys. Gilesnis narcisizmo esmės, agresyvių potraukių ir Aš sampratos supratimas atvedė tyrėjus prie būtinybės sukurti struktūrinę paskatų teoriją, o galiausiai – ir Aš psichologiją.Naujų teorinių konstrukcijų pagrįstumą vis labiau patvirtina pacientų, sergančių psichoziniais sutrikimais, gydymo rezultatais, taip pat „ribinėmis“ sąlygomis.
Tačiau reikia pasakyti, kad pagrindinė psichoanalitinės psichoterapijos veiklos sritis vis dar yra neurotiniai sutrikimai, charakterio neurozės ir seksualiniai iškrypimai. Tik pavieniais atvejais „šios srities išplėtimas“ yra susijęs su psichoziniais sutrikimais. Visų pirma, individualias psichoanalizės technikos modifikacijas, pritaikant jas psichozių gydymui, sukūrė M. Kleino mokykla.
Pirmaisiais psichoanalizės laikais vyravo požiūris, kad psichozinių sutrikimų perkėlimas yra neįmanomas, nes per didelis paciento narcisizmas buvo neįveikiama kliūtis. Šiuo metu tokias nuomones atmetė dauguma analitikų: įrodyta, kad perkėlimo formavimasis galimas ir esant psichoziniams sutrikimams. Tačiau tokiam perkėlimui būdingi keli bruožai, tarp kurių pagrindinis yra jo per didelis intensyvumas ir dažnai iškraipymas (pernešimo psichozė). Jos įveikimas ir sprendimas, nors ir įmanomas, reikalauja ypatingo analitiko dėmesio, nes tokia psichozė turi būti vertinama kaip paciento bandymas atkurti objektinius santykius kitų žmonių sąskaita.