Lietuvių 
Русский Sadomazochizmas
Sadistinių ir mazochistinių troškimų, fantazijų ir paskatų išvestinių sambūvis. Sadomazochizmas gali pasireikšti charakterio ypatybėmis arba seksualiniu elgesiu nuo gana normalių iki aiškiai patologinių, iškrypusių formų. Tačiau sadizmas ir mazochizmas turėtų būti laikomi neabejotinu iškrypimu tik tuo atveju, jei sukeltas ar patirtas fizinis skausmas tampa būtinu seksualinių santykių elementu.
Sadomazochizmo sampratą Freudas išplėtė ir perėjo už iškrypimų. Sąmoningas ar nesąmoningas sadomazochistinio tipo pasitenkinimas apima daugybę elgesio formų: pasipūtimą ir polinkį erzinti, sarkazmą, klounadą, šmeižtą ir šmeižtą, visų rūšių pasyvų agresyvumą ir kt. Moralinio mazochizmo sąvoka dažniausiai vartojama norint nusakyti poreikį kančia ar bausmė, pagrįsta nesąmoningu kaltės jausmu.
Pirmą kartą sadizmas ir mazochizmas pasireiškia nuo šešto mėnesio iki antrųjų gyvenimo metų, tai yra, oraliniame-sadistiniame psichoseksualinio vystymosi etape. Tuo pačiu metu sadizmas siejamas su dantų dygimo procesu ir noru kąsti, kuris teikia ir skausmą, ir malonumą. Vėliau oralinis sadizmas pasireiškia tikru poreikiu įkąsti (kai kuriose regresinėse būsenose, pavyzdžiui, išankstinis meilės žaidimas), taip pat žodinės veiklos – erzinimo ir sarkazmo – forma. Oralinių-sadistinių elgesio formų pasireiškimo ypatumai ir jų sunkumas priklauso nuo konstitucinių veiksnių (dantukų dygimo laikas, kaulo formavimasis, skausmo suvokimo slenkstis), taip pat nuo objektų santykių pobūdžio ir apsaugos formų, kuriomis vaikas bando susidoroti su psichiniais konfliktais.
Tačiau pagrindinis sadomazochizmo formavimosi laikotarpis yra analinis-sadistinis etapas. Analinis erotizmas, pakeičiantis savo oralinę formą ir atsirandantis tuo metu, kai atsiranda sfinkterių funkcijų kontrolė (erotinis ir agresyvus pasitenkinimas tuštinimosi metu), padeda patenkinti sadistinius troškimus. Šiame etape atsiranda naujų mazochistinių pojūčių galimybė – malonumas, gaunamas sulaikant išmatų mases, ir su tuo susijęs kontroliuojamas skausmas. Čia vėlgi yra konstitucinių ir išorinių veiksnių derinys, lemiantis fiksacijos kokybę ir intensyvumą, o tai galiausiai turi įtakos charakterio formavimuisi. Tuo pačiu metu pagrindinį organizuojantį vaidmenį atlieka laiko veiksnys, pripratimas prie tvarkingumo (kartu su atitinkamomis baudžiamosiomis priemonėmis), taip pat nauji apsauginiai veiksmai psichikos konfliktams įveikti.
Nesąmoningoje sferoje sadizmas ir mazochizmas yra neatsiejami: sadistas pasitenkinimą gauna ne tik sukeldamas objektui skausmą, bet ir dėl susitapatinimo su juo. Lygiai taip pat mazochistas, siekdamas nubausti savo kankintoją, bando priversti jį pasijusti kaltu. Esant sadomazochistiniam iškrypimui, abu komponentai gali būti sukeisti, priklausomai nuo aplinkybių.
Tiek sadizmas, tiek mazochizmas gali derinti malonumą ir skausmą, tai yra tiek seksualinio, tiek agresyvaus potraukio elementus. Skirtumas tarp jų tik tas, kad pirmasis yra nukreiptas į objektą, o antrasis yra nukreiptas į patį subjektą. Psichoanalitinės teorijos požiūriu sadizmas ir mazochizmas yra libidinio ir agresyvaus potraukio „susiliejimas“. Tuo pačiu metu, anot Freudo, mazochizmas veikia kaip pirminis reiškinys, tik vėliau transformuojantis į sadizmą. Sadistinių ir mazochistinių reiškinių tęstinumas paaiškinamas (panašiai kaip ir kitų pirminių būsenų transformacija) jų formavimusi vykstant sudėtingiems internalizacijos ir eksternalizacijos procesams.