Lietuvių 
Русский Savarankiškai
Terminas, reiškiantis: a) holistinę asmenybę visomis jos realiomis apraiškomis, įskaitant individo kūnišką ir psichinę organizaciją; b) „mano“, „savo“ asmenybė, priešinga kitiems asmenims ar daiktams, nepriklausantiems „aš“. Sąvoka „Aš“ yra pasiskolinta iš kasdienės kalbos, kur jo vartojimas gali pakeisti ir nepaisyti daugelio techninių aspektų, susijusių su savęs samprata, savęs įvaizdžiu, savęs schema ir tapatybe. Aš schemos yra stabilios struktūros, kurios aktyviai dalyvauja organizuojant psichinius procesus ir koduojant, kaip žmogus sąmoningai ir nesąmoningai suvokia save. Tokios schemos svyruoja nuo tikroviško požiūrio į save iki visiškai iškreipto, stebimo kiekviename individe atskirais laikotarpiais. Jie yra pagrįsti „Aš“ – mentalinio turinio „Aš“ sistemoje reprezentacijomis, nesąmoningai, nesąmoningai arba sąmoningai atspindinčiais kūniškojo arba psichinio „aš“ aspektus, įskaitant paskatas ir afektus, atsirandančius individui reaguojant į save ir išorinį pasaulį. Savęs schemos kartu su objekto schemomis suteikia pagrindinę ir faktinę medžiagą visoms adaptacinėms ir apsauginėms funkcijoms formuoti. Brendimo procese įvairios Aš schemos kuriamos hierarchiškai sutvarkytos organizuotos struktūros, sudarančios Aš, pavidalu.
„Aš“ kodavimas jutiminio vaizdavimo būdo pavidalu vadinamas „Aš“ įvaizdžiu, kuris gali būti vaizduojamas vaizdiniais, klausos ar lytėjimo komponentais. Savęs matymas konkrečioje situacijoje ir konkrečiu metu yra vadinamas Aš sąvoka. Pastaroji susideda iš sudėtingų idėjų apie savo vidinę būseną, sujungtą su savo kūno samprata. Idėjiniai Aš sampratos komponentai yra užkoduoti remiantis tiesiogine patirtimi (pojūčiais, emocijomis, mintimis) ir netiesioginiu kūniškojo ir psichinio Aš suvokimu, kuris jau veikia kaip objektas. „Aš“ samprata gali būti sąmoninga arba nesąmoninga, realistinė arba nereali. Jis santykinai teisingai (tai yra pagal tikrąją reikalų būklę) gali atspindėti fizinių, emocinių ir psichinių individo savybių visumą; tačiau, esant tam tikroms sąlygoms, Aš samprata gali būti nereali, iškreipta dėl individui ar jų „pakaitalų“ (pavyzdžiui, fantazijų) nepriimtinų savybių slopinimo ar išstūmimo, susijusių su individualiais norais ir apsaugos poreikiais.
Savigarba yra galutinis rezultatas lyginant save su idealia Aš samprata, teiginiais, taip pat asmenų ar socialinių grupių vertinimais, kurie yra reikšmingi asmeniui. Paprastai savigarba realizuojama tik iš dalies ir tampa pastebima tik ją praradus. Jei vertybiniai sprendimai yra teigiami, afektinis atsakas į juos pasižymės pakilia nuotaika ir ekspansyvumu. Sumažėjusį savigarbą, atvirkščiai, lydi sustiprėjęs nevisavertiškumo ir neryžtingumo jausmas.
Psichoanalitinėje literatūroje terminas „Aš“ vartojamas įvairiuose kontekstuose. Freudas, ypač prieš kurdamas struktūrinę teoriją, dažnai vartojo Aš sąvoką, reikšdamas Aš. Tokiose sąvokose kaip pavarų posūkis į vidų Aš (arba Aš) laikomas objekto priešingybe. Hartmannas svarstė šią problemą, atskirdamas Aš, kaip funkcijų grupę, nuo Aš. Iš šių pozicijų narcisizmą galima vertinti kaip libido kateksę, nukreiptą ne tiek į Aš, kiek į Aš. Jacobsonas vartojo terminą „Savęs“, kad nurodytų asmenį visa jo išraiška. Schaferis išskyrė tris Aš sampratos atmainas: kaip aktyvųjį pradą, kaip vietą ar veikimo lauką ir kaip objektą. Kohutas apibrėžė Aš kaip nepriklausomą iniciatyvų centrą. Kiti autoriai – Meisneris, Lichtenbergas, Sternas – vartojo sąvoką „Aš“, norėdami apibūdinti patirtį, įgytą kaip savęs jausmo arba tobulėjant „aš“ subjektyvumo ir santykių su kitais pasaulyje. Nepriklausomai nuo to, kurioje konceptualioje sistemoje šis terminas suprantamas, bet kuriuo atveju Aš yra glaudžiau susijęs su patirtimi nei Id, Aš ir Superego.