Deprecated: explode(): Passing null to parameter #2 ($string) of type string is deprecated in /home/virtwww/w_psychol-pro_b8a76051/http/libraries/vendor/joomla/application/src/Web/WebClient.php on line 406 Nerimas - Psichologinė pagalba – Asta Launagaitė

ŽODYNĖLIS

Nerimas

Afekto ar emocinė būsena, kuriai būdingas nemalonus laukimo ar neišvengiamos grėsmės jausmas. Šios būklės intensyvumas ar trukmė labai skiriasi. Nerimas turi tiek fiziologinių, tiek psichologinių koreliacijų. Visoms nerimo sąlygoms būdingas dažnas širdies susitraukimų dažnis ir kvėpavimas, drebulys, prakaitavimas, viduriavimas ir raumenų įtampa. Psichologiškai nerimas suvokiamas kaip visa apimantis bejėgiškumo išgyvenimas gresiančios grėsmės akivaizdoje, išsklaidytas ir nežinomas. Nerimo jausmai gali būti lydimi arba „pakeisti“ kūno pojūčiais. Nerimas, atspindintis nesąmoningą pavojų, skiriasi nuo baimės, kuri yra atsakas į suvokiamą ir realų išorinį pavojų.

Kadangi neurotiniai simptomai yra laikomi nemalonių išgyvenimų, susijusių su nerimu, „vengimu“, ši koncepcija yra labai svarbi visai psichoanalizei. Simptomai nekelia nerimo; jei nerimas egzistuoja kartu su neurotiniais simptomais, tai paprastai reiškia, kad simptomai negali susieti viso nerimo.

Iš pradžių Freudas nerimą priskyrė seksualinės veiklos sutrikimams. Pirmojoje savo nerimo teorijoje jis manė, kad nepakankamas lytinio potraukio iškrovimas virsta nerimu. Tačiau ši pozicija iš esmės buvo prieštaringa ir ribota: jei nerimas ir represijos yra neatsiejamai susiję ir taip, kad represijos sukelia nerimą, tada bet koks represijų susilpnėjimas turi būti lydimas nerimo sumažėjimo. Tačiau toks poveikis pastebimas ne visais atvejais. Be to, nerimo ir baimės išorinių apraiškų panašumas – nesikaupia seksualinė įtampa – glumino sampratą.

Antrojoje nerimo teorijoje Freudas (1926) nerimą laikė iš ego pozicijos, apibrėždamas jį kaip specifinį atsaką į individualiai reikšmingą grėsmę. Realistinio nerimo (t. y. baimės) atveju grėsmė kyla iš atpažįstamo išorinio pavojaus, o neurotinio nerimo atveju pavojus kyla iš vidaus. Freudas taip pat išskyrė dviejų tipų nerimą sukeliančias situacijas. Pirmajam tipui būdinga gimdymo situacija, kai nerimas yra masinio išorinių dirgiklių, su kuriais organizmas dar nepajėgia susidoroti, pasekmė. Toks automatinis nerimas pastebimas vaikystėje su silpnu ir nesubrendusiu ego.Antrojo tipo situacijos labiau būdingos ir reiškia laikotarpį po apsauginės psichikos organizacijos brendimo. Tokiose situacijose nerimas nėra pavojaus pasekmė, o didėja kartu su jo numatymu ar lūkesčiu. Tai vadinama signalizacija. Reaguojant į signalinę reakciją, įsijungia apsauginės ego operacijos Objektyvios grėsmės situacijoje pavojaus signalas yra adaptacinis atsakas, o psichinio konflikto atveju nerimas gali būti kylančių impulsų ar skausmingų jausmų atspindys. kurių negalima suvokti (ir (arba) veikti). Labiausiai rafinuota ir funkcionaliai veiksmingiausia pavojaus signalo forma apsiriboja „panašiu į mintį“ suvokimu, leidžiančiu susidoroti su pavojinga situacija. Jei nerimo išgyvenimų intensyvumas yra per didelis, nerimas tampa nekontroliuojamas, o tai lemia laikiną asmens funkcinį dezorganizavimą. Ši būklė apibūdinama panikos ar traumos pavadinimu. Panika suvokiama kaip ankstyvųjų vystymosi stadijų atspindys su ryškiu bejėgiškumo jausmu; reakcija globali.

Freudas apibūdino tipiškas grėsmės situacijas, kurios vyksta vaiko raidoje. Pirmasis iš jų – meilės objekto – globėjos (dažniausiai mamos), nuo kurios vaikas labiausiai priklausomas, praradimas. Vėliau, kai pradedama suvokti objekto vertė ir atsiranda objekto pastovumas, vis labiau išryškėja grėsmė prarasti meilės objektą. Dar vėliau išryškėja kūno sužalojimo (kastracijos) baimė. Galiausiai latentiniam periodui būdinga baimė būti atimtam iš meilės, paliktam ir nubaustam (internacionalizuotų tėvų atstovų, tai yra Superego). Freudas pažymėjo, kad nors šie „pavojai“ yra būdingi fazei, jie gali egzistuoti ir suaugusiam žmogui. Ankstyvųjų nerimo formų buvimas vėlesnėse vystymosi stadijose yra neurotinės fiksacijos atspindys; neurotiška asmenybė nesąmoningai bijo vieno iš šių ankstyvųjų pavojų, patiria nerimą reakcijų ar simptomų pavidalu, kurie atspindi arba suriša šį nerimą.

Antrojoje Freudo nerimo teorijoje akcentas nuo fiziologinių problemos aspektų perkeliamas į psichologinius. Apibūdindamas nerimą kaip susijusį su pavojaus numatymu ir numatymu, jis sukūrė koncepciją, kuri turi platesnį pritaikymą ir turi daugiau „galios“ interpretuoti pastebėtus faktus. Naujoji teorija taip pat pažymėjo Freudo sprendimų apie save pasikeitimą, kurį jis pradėjo vertinti kaip psichinių funkcijų rinkinį, aktyvų, turtingą išteklių ir didelę reikšmę psichikos struktūroje.