Lietuvių 
Русский Apsauga
Terminą „apsauga“ Freudas pirmą kartą pavartojo knygoje „Gynybinės neuropsichozės“ (1894), tačiau ilgą laiką „apsaugos“ ir „represijos“ sąvokas jis vartojo kaip pakaitomis. Sąvoka „gynybos mechanizmas“ pirmą kartą pasirodė klasikinėje Annos Freud knygoje „Savęs ir gynybos mechanizmai“ (1936), kuri apibūdina dešimt veiklos formų – arba „Aš“ veiklos metodų – atliekančių apsauginę funkciją.
Gynybos mechanizmai veikia pavieniui arba atsiranda kartu pagal kintamus ir tarpusavyje susijusius modelius, naudojant įvairias elgesio formas, idėjas, afektus, charakterio puses, kitas ego funkcijas ir net paskatas. Tokia apsaugos priemonių įvairovė kėlė abejonių idėjų apie konkrečius apsaugos mechanizmus pagrįstumu. Brenerio (1981) požiūriu, gynyba gali pasitarnauti bet koks savęs funkcionavimo aspektas, o pati gynyba yra tokia sudėtinga, kad atskirų gynybos mechanizmų įvardijimas yra redukcionistinis ir klaidinantis. Tačiau daugelis psichoanalitikų mano, kad gynybos mechanizmų sąvoka yra naudinga apibūdinti apsaugą nuo grėsmių sau. Toliau pateikiami trumpi svarbiausių gynybos mechanizmų aprašymai.
Represijos – paslepia, ištremia arba pamiršta idėją ar jausmą. Jis gali pašalinti iš sąmonės tai, kas kažkada buvo sąmoningai patirta, arba gali neleisti idėjai ar jausmui išvis pasiekti sąmonę. Taigi subjektas gali nežinoti apie neapykantą tėvams ar broliams ir seserims. Represijos veikia visą gyvenimą, reguliariai pasikartojančios dėl kritinio vaikystės laikotarpio įvykių – iki šešerių metų (kūdikiška amnezija).
Poslinkis perkelia sapno ar elgesio akcentą arba akcentą, paprastai nukreipdamas susidomėjimą ir galią (kateksę) nuo vienos idėjos prie kitos, asociatyviai siejamos su pirmąja, bet labiau priimtina. Taigi ekshibicionistiniai troškimai gali būti perkelti iš genitalijų srities į visą kūną. Bet kokios svarbios paslėpto turinio dalys sapnuose gali pasirodyti nereikšmingų detalių pavidalu.
Srovės formavimas keičia nepriimtiną į priimtiną, taip užtikrindamas poslinkio efektyvumą. Skausmingą idėją ar jausmą pakeičia priešingi dalykai. Pavyzdžiui, vaikas, kuris išstūmė neapykantos jausmus savo motinai, gali sukelti pernelyg didelį troškimą ir susirūpinimą jos gerove.
Projekcija pašalina paneigtus impulsus ir idėjas, priskirdama juos kitam asmeniui arba kažkokioms, galbūt, mistinėms išorinio pasaulio jėgoms („demonas apgavo“). Nepakeliamos idėjos ar norai gali būti transformuojami dar prieš projekciją: pavyzdžiui, Freudas manė, kad paranojiškos idėjos yra pagrįstos nesąmoningu homoseksualumu. Pirma, homoseksualios meilės jausmas paverčiamas neapykanta, o tik tada neapykanta projektuojama žmogui, kuris buvo nepriimtinos meilės objektas. Toks žmogus tampa „stalkeriu“.
Izoliacija atskiria netoleruotinas idėjas ar įvykius nuo su jais susijusių jausmų, taip pakeičiant emocinį krūvį. Yra keletas izoliacijos tipų. Taigi dvi ar daugiau susijusių minčių ar jausmų gali būti izoliuotos: pavyzdžiui, mintys „Aš ant jos pykstu“ ir „ji mane paliko“ laiku atsiskiria ir taip praranda priežastinį ryšį. Arba mintys gali atsirasti be sąmoningo su jomis susijusių jausmų buvimo. Staigios agresyvios mintys – įsmeigti kam nors peilį, išmesti vaiką pro langą, viešoje vietoje necenzūriškai keiktis – dažnai atsiranda be atitinkamos emocijos (pykčio).
Tokia izoliacija atima iš minčių motyvacinę galią ir atitinkamai ketinimas neįgyvendinamas; mintys atrodo svetimos, veiksmas nusiminęs, kartais pavyksta išvengti kaltės jausmo.
Ritualo anuliavimas „atšaukia“ nepageidaujamą veiksmą, kartais per atpirkimą už jį. Ypač kompulsinės neurozės atveju dviejų etapų veiksmas gali simbolizuoti agresyvius ar seksualinius troškimus ir jų panaikinimą arba panaikinimą. Kai kurie asmenys, kurie daro neteisėtus veiksmus, siekia juos panaikinti per religinį atpirkimą arba bausmę už save.
Taip pat aprašyta daug kitų apsaugos mechanizmų. Ir nors jų funkcija identiška – apsisaugoti nuo skausmingų afektų – šio tikslo siekimo būdai yra skirtingi. Regresija grįžta į ankstesnę psichinės organizacijos stadiją; introjekcija ir tapatinimasis kelia grėsmę viduje; neigimas apsimeta, kad nėra jokios grėsmės; sublimacija pakeičia nepriimtiną traukos formą į priimtiną; atsigręžimas prieš save pakeičia impulso kryptį iš išorės į vidų, nuo kito žmogaus į save. (Pastarasis mechanizmas ypač dažnas depresijos ir mazochizmo atvejais.)
Gynyba gali būti konstruktyvi, didinanti minčių ir veiksmų efektyvumą. Juos galima vadinti adaptaciniais mechanizmais arba autonominėmis savęs funkcijomis.Pavyzdžiui, izoliacija, atsiribodama mąstymą ir emocijas, palengvina loginę pažangą, vengiant blaškančių asociacijų.