Lietuvių 
Русский Psichinė energija
Hipotetiškai egzistuojanti ir, analogiškai su fizine, kiekybiškai išmatuojama energija, kuria grindžiama visa psichinio aparato veikla ir, atitinkamai, visos psichinės apraiškos. Psichinės energijos samprata viena ar kita forma buvo visose Freudo teorinėse konstrukcijose. Tačiau rimti jos trūkumai pamažu sukėlė aršios kritikos bangą, dėl kurios galiausiai buvo reikalaujama šios koncepcijos atsisakyti (Kubie, 1947, Holt, 1967, Rosenblatt ir Thickstun, 1970). Nepaisant to, euristinis psichinės energijos sąvokos pobūdis prisidėjo prie jos išlikimo.
1923 metais Freudas pasiūlė apsvarstyti dvi atskiras energijos rūšis – seksualinę energiją (arba libido) ir agresyvią. Be to, jo požiūriu, reikėtų išskirti neutralią energiją, kuri susidaro susiliejant seksualiniams ir agresyviems potraukių elementams, tolesniam jų deseksualizavimui ir deagresijai. Vėliau analitiniais tyrimais įrodyta, kad psichikos aparate yra tam tikras pirminės neutralios energijos kiekis, kuriam nereikia išankstinio seksualinių ir agresyvių elementų sujungimo ir jų transformacijos. Atitinkamai buvo manoma, kad egzistuoja atskiras vystymosi etapas, kuriame energija, taip pat psichinės struktūros yra nediferencijuotos. Taip pat reikėtų pridurti, kad ankstyvosiose Freudo formuluotėse impulsai (afektai) buvo laikomi lygiaverčiais kiekybinių energetinių savybių atžvilgiu.
1894 m. Freudas psichinę energiją apibūdino kaip „...kažką... slystantį pėdsakų prisiminimų paviršiumi, lygiai taip pat, kaip kūno paviršiumi slysta elektros krūvis“ (p. 60). Psichinės energijos indėlis į mąstymo procesus, idėjas ir vaizdinius buvo įvardytas terminu kateksis. Atitinkamai, mintys ir idėjos, aprūpintos energija, yra laikomos užčiuoptomis. Kateksės laipsnis, tai yra idėjų, idėjų ir vaizdinių ryšys su psichine energija, buvo laikomas svarbiausiu dviejų mąstymo būdų - pirminių ir antrinių procesų - skiriamuoju bruožu. Pirminiame procese psichinė energija yra gana judri ir nėra neutralizuojama. Antriniai mąstymo procesai, atvirkščiai, pasižymi surišta ir neutralizuota energija, suvaržyta ir valdoma tiesioginio iškrovimo funkcijomis. Be to, įprasta atskirti hiperkateksės sąvoką, kuri paaiškina dėmesio fenomeną, ir kontrkateksės sąvoką, kuri paaiškina represijų mechanizmus.
Psichinės energijos funkcijos gali būti motyvacinės arba instrumentinės. Psichinės energijos kaupimas reikalauja tinkamo iškrovimo, todėl palaiko tokius elgesio komponentus kaip impulsai ir potraukiai. Psichinės energijos iškrova ir įtampos mažinimo modelis yra pagrindiniai psichoanalitinės motyvacijos teorijos, paremtos instinktyvių paskatų slopinimu, dalis. Kita vertus, psichinė energija atlieka įvairias instrumentines funkcijas, pavyzdžiui, formuoja aliarmo signalą arba palengvina nesąmoningų minčių ir idėjų perėjimą į sąmonę.
Visuotinai pripažįstama, kad psichikos aparato energijos lygio kontrolė vykdoma dėl daugelio reguliavimo principų. Inercijos principas (viena ankstyviausių Freudo sampratų) sako, kad pirminės psichikos aparato funkcijos, praradusios energijos stimuliavimą, iš karto grįžta į inertišką būseną. Tačiau šis principas vėliau buvo pakeistas nirvanos principu, kuris reguliuoja mirties potraukio apraiškas. Pirmą kartą nirvanos principą Freudas panaudojo savo veikale „Beyond the pleasure Princips“ (1920 m.), reikšdamas tokias psichinio aparato tendencijas, kuriomis pirmiausia siekiama sumažinti energijos lygį iki nulio arba artimo jam. Budistinė nirvanos samprata, kaip žinote, teigia, kad pasiekti ramybės, palaimos ir laimės būseną įmanoma tik „užgesinus“ ar „išnykus“ visokius troškimus. Nirvanos principas artimas pastovumo principui, kuris iš tikrųjų yra homeostatinė arba antrinę pusiausvyrą balansuojanti organizmo veiklos taisyklė. Pagal pastarąjį, psichinis aparatas linkęs išlaikyti bet kokį sužadinimą kuo žemesnį, artimą minimaliam lygiui. Freudas šį principą laikė nepakeičiama sąlyga organizmui palaikyti turimas energijos atsargas, kurių visiškai pakanka individualiems veiksmams atlikti.
Tobulėjant teorinėms pozicijoms, pastovumo principas buvo transformuotas į malonumo principą. Jis buvo pagrįstas aksioma, kad kiekvienas žmogus siekia pasitenkinimo ir vengia nemalonumų. Vadinasi, vyraujanti malonumo principo įtaka skatina ieškoti psichinės energijos iškrovos. Tačiau ir čia Freudas turėjo pripažinti tam tikrų prieštaravimų tarp teorinių konstrukcijų ir klinikinių stebėjimų: ne visas malonumas susijęs su atsipalaidavimo poreikiu (ir atvirkščiai, nepasitenkinimas psichinės energijos kaupimu, pavyzdžiui, seksualinis elgesys su malonus išgyvenimų komponentas) paklūsta malonumo principui. Todėl Freudas pasiūlė į psichoanalitinį kasdienį gyvenimą įtraukti dar vieną veiksnį – psichinės energijos kaupimosi ir išsikrovimo ritmiškumą.
Psichinės energijos sąvoka yra pagrindinė ekonominio ir dinamiško požiūrio dalis. Po jų konstravimo visi metapsichologiniai psichikos procesų ir elgesio apraiškų aprašymai būtinai apėmė energetinės ir kontrkateksės tyrimą, psichikos aparato naudojamų energijos rūšių (libidinės, agresyvios ir neutralios) apibrėžimą, taip pat metodus. platinimo ir diegimo.